Vieni savo bėdų kryžių patys kantriai neša, o kiti jiems savo kryžius užkrauna ir iš paskos seka – plaktuką ir vinis neša.
Nieko nestebina banali tiesa, kad kiekvienas mes savo būties kryžių nešame. Į savo Golgotą. Tik kai pamėginame pasverti savo, ar draugo nešamą kryžių, tada ir kyla šiokių tokių nesusipratimų. Juk kiekvienas įsivaizduoja, kad jo kryžius – sunkiausias, nepakeliamas... Ir išvis, ar verta, ar etiška svetimas nuodėmes sverti, skaičiuoti? Juk savosios dar nesuskaičiuotos. O juk pats laikas – adventas. Pats laikas išvalyti sielą nuo susikaupusių šiukšlių, atlikti savo vertybių generalinę inventorizaciją. Pats laikas... Juk pasakyta: „Kai jėgos silpsta – moralė stiprėja.“ Nežinau, kaip su ta morale, bet savo jėgas nesudėtinga įvertinti. Svarbu – nepervertinti.
Ir vėl jau kelintą kartą bandau suskaičiuoti praeinančių metų šviesias ir niūrias dienas. Koks tų praėjusių dienų balansas? Kiek buvo prasmingų, produktyvių dienų ir kiek tuščių, mūsų laiko vagių, nuskriejusių pavėjui? Nesuskaičiuosiu... Neturiu tokių svarstyklių, kad visas dienas pasverčiau, pamatuočiau jų reitingus, nuopelnus ir turtus. Matau tik šią dieną...
O šiandien už lango gruodis šeimininkauja: per naktį sodo obelis storais sniego patalais užklojo. Dangus nepagailėjo savo turtų; ir žvilga prieš saulę sniegas tarsi smaragdų kristalai. Šiąnakt šals.. O rytoj – lis... Ir miegos medžiai iki pavasario, sapnuodami žydėjimą ir bičių orkestro muziką. Štai nusipurtė senos obels šaka tą purų sniegą – jos pumpurų lopšeliuose Pavasario vaikučiai miega...
...Bet juk sakiau, kad kalbėsiu apie mūsų gyvenimo būties kryžių sunkumą... Mintys kažkur į šalį nuklydo... Gal gruodis kaltas? Gal tos jo permainingos dienos minčių tėkmę sumaišo. Apie savo dienas, apie sniego baltumą, tą nepaaiškinamą pirmo sniego jausmą, apie apsnigto sodo obelis kur kas lengviau kalbėti, rašyti nei apie žmonių būti, jų nešamus įsivaizduojamus kryžius. Juk visi galvoja, kiekvieno kryžius sunkesnis...
Kai savos mintys užstringa kaip perkrauta kompiuterio programa, kai žodžiams pritrūksta išraiškingesnio įvaizdžio, metaforos, tada ieškau pagalbos pas išmintingą romietį Liucijų Anėjų Seneką. Štai kaip vaizdingai jis apibūdina turčių ir karjeristų kryžius: „Nepavydėkime pakilusiems virš kitų. Mums atrodančios aukštybės iš tiesų yra bedugnės kraštas... Tiesa, yra daugybė pririštų prie viršūnės. Nuo jos negalima nulipti, o tik nukristi. Jie negali nulipti nuo kryžių, prie kurių kiekvienas iš jų pats save prisikala. Pasmerktas nusikaltėlis kybo tik ant dviejų sukryžiuotų mietų, o tie, kurie savanoriškai prisikalė – ant tiek kryžių, kiek turi aistrų. Jie žavingai plūsta ir dygiai įžeidinėja kitus. Manyčiau, kad nereikėtų skirti jiems dėmesio, jeigu kai kurie nuo savo kryžiaus neapspjaudytų praeivių...“
Žinoma, išminčiui senai buvo viskas aišku su tais žmonių dvasingumo nuopuolio kryžiais. Mums – kur kas kebliau viešai įvardinti savo dvasinio gyvenimo klystkelius. Tiek savus, tiek – svetimus. Mes niekaip nesiryžtame įvardinti, ant kiek ir kokių aistrų kryžių kabame. Tik ne tai! Nebent prokurorai prieš mūsų valią ima krapštytis slaptuose mūsų būties užkaboriuose. Tada jau būna vėlu eiti pas savo nuodėmklausį, muštis į krūtinę ir prašyti atleidimo. Ir niekaip negali nulipti nuo savo aistrų (nuodėmių) kryžiaus. Kas mus ant jo prikalė? Patys? Kiti?.. Ir kol dorieji kantriai neša savo nelengvos būties kryžių, kiti – seka jiems iš paskos nešdami vinis ir plaktuką. Jie jau nulipo nuo savo kryžių. Kad prikaltų kitus...
O už lango visai žiemiška panorama. Ir jokių kryžių... Tik advento naktis.
Vytas DRUNIS
Nuotraukoje – Kryžius. Bronza. Skulptorius Audrius Liaudanskas. Kosto Kajėno nuotrauka
